Espreso kavos pupelės

Ši espreso kava – tai geriausias klasikinio, natūraliai apdoroto regioninio mišinio iš Campo das Vertentes ūkių Minas Žeraise, Brazilijoje , pavyzdys. Tai patyrusių Brazilijos ūkininkų kuriamos kokybės pavyzdys. Gamintojai naudoja visas įmanomas technologijas gamybai tobulinti, taip užtikrindami subalansuotą, švelnų skonį ir skonio natas, kurias visi mėgstame ir branginame kavos puodelyje.

Ekologiška kava iš Fazenda Dutra ūkio Brazilijoje – puikus skonis ir sertifikuota bei atsekama kokybė. „Fazenda Dutra“ yra atsidavusi aukštos kokybės kavos gamybai, investavimui į naujas technologijas ir tvaresnių gamybos metodų paieškai. Be to, ūkyje nenaudojami toksiški pesticidai ar herbicidai, tik biologinis apdorojimas – gamybos procesas nealina žemės ir tuo pačiu metu pagerina kokybę.

Šios Etiopijos kavos saldus, vaisinis poskonis yra klasikinis vieno iš labiausiai pripažintų šalies kavos auginimo regionų – Beshasha – atspindys. Tai Etiopijos palikimas, auginamas smulkiųjų ūkininkų, būdingų Etiopijos kavos gamybos kraštovaizdžiui. Beshasha apima daug terroarų, tačiau ūkininkavimas visame regione tradiciškai reikalauja mažai sąnaudų, o išskirtinės augalų ir žemės savybės atsiskleidžia kiekviename derliaus nuėmimo etape.

Roberts Rūrāns – iliustratorius ir menininkas, žinomas dėl išraiškingų formų, ryškių kompozicijų ir subtilios ironijos. Jis bendradarbiavo su kultūros institucijomis, žiniasklaida ir tarptautiniais prekių ženklais, įskaitant The New York Times, olimpines žaidynes, Hermès, airBaltic ir NATO. Pirmoji jo solo paroda „Chestnut and the Universe“, pristatyta Zuzeum meno muziejuje, atskleidžia menininko kūrybos įvairovę – nuo drąsių iliustracijų iki asmeniškesnių ir dvasinių vaizdinių.

Filipo Smitso personalinė paroda „LET’S GET SUN-KISSED“

Nuo gegužės 14 d. kūrybinio fabriko „Veldze“ parodų salėje duris atvers fotografo Filipo Smitso (Filips Smits) personalinė paroda „LET’S GET SUN-KISSED“. Joje pirmą kartą viešai pristatoma šešiolika per pastaruosius penkerius metus sukurtų analoginių fotografijų bei surežisuotų situacijų. Tarp jų – ir Latvijos metų meno apdovanojimui nominuoto hepeningo dokumentacija.

Filipo Smitso kūrybinė praktika remiasi analogine fotografija bei konceptualiomis intervencijomis miesto aplinkoje, kurios viešąsias erdves paverčia atvira platforma tyrinėti miesto ir jo gyventojų sąveiką. Semdamasis įkvėpimo iš šeštojo dešimtmečio avangardinio „Situacionistų internacionalo“ judėjimo bei dérive (neplanuotų pasivaikščiojimų, dreifavimo) koncepcijos, menininkas miestą mato kaip gyvą organizmą, kuriame kasdieniai ritualai įgauna visiškai naujas, išlaisvintas formas.

Siurrealistinė šių kūrinių atmosfera veikia kaip priešnuodis nesibaigiantiems politiniams konfliktams bei šiuolaikinio gyvenimo skubėjimui, pabrėžiant emocinės ramybės ir dvasinės gerovės ilgesį. Šie surežisuoti lauko ritualai ir saulės šviesos gaudymas – tai anaiptol ne bėgimas nuo realybės, o greičiau utopinis kvietimas kurti pagarbius ryšius tarp skirtingų kartų ir požiūrių. Paroda tampa šmaikščiu, laikinu atsaku į garsų situacionistų filosofo Ivano Ščeglovo (Ivan Chtcheglov) teiginį, esą mieste nebeliko Saulės šventyklos.