Janio Rozentālo (1866–1916) biografija ir kūryba ryškiai patvirtina augantį socialinį ir nacionalinį savimonės augimą tarp Latvijos menininkų XIX ir XX amžių sandūroje.

Pirmą kartą platų pripažinimą gimtinėje dailininkas pelnė 1896 m. Latvijos etnografijos parodoje, kartu su savo tautiškai patriotiškai nusiteikusiais amžininkais iš „Rūkio“ rato, kurie propagavo tarnavimo savo žmonėms ir jų gyvenimo vaizdavimo per meną idėją.

Kartu su Vilhelmu Purvīčiu ir Johanu Valteriu, Rozentāls buvo vienas iš nedaugelio amžininkų, kurie apie 1900 metus priartino Latvijos vaizduojamąjį meną prie pagrindinių Europos meno centrų horizontų.

Impresionistų buities scenoje „Terasoje“ (Veranda Kaprije) užfiksuota akimirka Kaprio saloje – pamėgtoje rašytojų, menininkų ir keliautojų. 1912 m. vasarą tai buvo viena iš paskutiniųjų dailininko kelionės po Italiją su žmona Elli stotelių.

Vijoklinių augalų pavėsyje ir nuo tiesioginių saulės spindulių apsaugotoje pergolėje vaizduojami jaukioje idiliškoje aplinkoje besimėgaujantys maistu poilsiautojai. Priekiniame plane, sėdintys prie vieno iš baltai uždengtų stalų, menininkas nutapė save ir Elli, apsirengusius šviesiais drabužiais.

Elli, suomių mecosopranas, prieš jų santuoką studijavo dainavimą Italijoje. Į šią kelionę ji grįžo ne tik kaip menininko kompanionė, modelis ir trijų jų vaikų motina, bet ir kaip giliai įaustas į jo kūrybinį gyvenimą žmogus.

Fragmentais sudėliota kompozicija perteikia studijinio paveikslo gaivumą – nerūpestinga ir lengva nuotaika, sodrios spalvos, žėri estetizuotais tonais, visa tai persmelkta mirgančių plenero šviesos atspindžių.

Rozentālsas formas modeliavo su tapybišku jautrumu, naudodamas dinamiškas ir įvairias vieno potėpio teptuko technikas. Prie parašo ir datos pastebimai nurodoma sukūrimo vieta – „Jan Rosenthal Capri / 1912“ – retas jo aliejinės tapybos pavyzdžių.